Kaip teisingai pagaminti kokteilį. 4 dalis

Kartumas: apie Negroni ir gyvenimo skonius
Kartumas — keistas reikalas.
Vaikystėje jo nekenčiam.
Suaugę — pradedam gerbti.
Ir tik tada suprantam, kad kartumas ne baudžia, o atveria.
Pirmas kartas, kai paragavau Negroni, buvo visiška nesėkmė.
Mintyse galvojau: „kam žmonės tai geria?“
Skonis atrodė kaip pokalbis su žmogumi, kuris iškart pereina prie gyvenimo prasmės.
O man tuo metu labiau rūpėjo kažkas burbuliuojančio ir saldaus.
Bet grįžau.
Ne dėl gėrimo — dėl smalsumo.
Ir kažkurią dieną tas kartumas atsivėrė: ne kaip skonio ataka, o kaip brandos ženklas.
Kartūs kokteiliai nebando tau įtikti.
Jie siūlo tiesą, net jei ji nepatogi.
Ekologiškų apelsinų žievelė — čia tikras stebuklas.
Ji neprimena to plono plastikinio kvapo iš prekybos centro.
Ji turi aliejų, aromato, ji dega liepsnoje taip gražiai, kad norisi klausytis spragsėjimo.
Ir ji daro Negroni gilesnį — lyg švelnų gyvenimo komentarą.
Kartumas patinka ne visiems.
Ir tai normalu.
Bet tie, kurie jį atranda, paprastai jau yra paragavę ir saldumo, ir rūgšties, ir sūrumo.
Kartumas — tai ne skonis.
Tai etapas.
Ir jei šiandien tau staiga norisi ko nors kartaus — gali būti, kad ne kokteilio ieškai.
O aiškumo.
Nes kartumas moko vieno: nebėra ko slėptis.









