Kaip teisingai pagaminti kokteilį. 5 dalis

Kvepiančios žolelės: mažosios alchemikės, kurios perrašo kokteilio charakterį
Jeigu kas nors man atimtų citrusus, ištverčiau.
Jeigu atimtų alkoholį susitvarkyčiau.
Bet jeigu atimtų žoleles… turbūt rašyčiau peticiją.
Nes būtent jos suteikia kokteiliui tai, ko neįmanoma pagaminti jokiu sirupu, jokiu triuku ar jokiu „premium“ buteliu , tai gyvą aromatą.
Žolelės kokteilyje veikia kaip pirmas sakinys pokalbyje: prieš paragaujant jau žinai, kokia bus nuotaika.
Bazilikas pasakoja apie vasarą, kuri neišsiblaško.
Mėta tai apie gaivą, kuri stovi tiesiai ir be kompleksų.
Šalavijas kalba apie ramybę su charakteriu, tokį „aš gal ir tylus, bet pabandyk manęs neįvertinti“.
Aš dažnai matau, kaip žmonės žoleles traktuoja kaip dekoraciją ir tą vargšą lapelį, kurį įkiša į gėrimą tik todėl, kad taip „gražiau“.
Bet kai žolelė naudojama teisingai, ji tampa ne puošmena, o aromatinė kryptis.
Ji struktūruoja skonį, tarsi duotų jam stuburą, bet padarytų tai taip subtiliai, kad nedrįsti vadinti to prieskoniu.
Ir, žinoma, kokybė.
Ekologiškos žolelės nėra vien „sveikesnės“.
Jos tiesiog turi kvapą, kuris ne iš laboratorijos, o iš žemės.
Kai trini tarp pirštų tokį baziliko lapą, kvapas ne primena, o pasakoja apie saulę, drėgmę, ir apie tai, kad skonis gali būti gyvas net prieš įpilant pirmą lašą .
Aš visada sakau:
žolelės turi būti įjungtos,o ne įmestos.
Kai jas tik numeti į taurę jos tyli.
Kai lengvai patraiškai, tarsi pažadindamas jos pradeda dirbti.
Ir tada kokteilis, kurio sudėtis atrodo paprasta, staiga ima kvėpuoti.
Mėgstu momentą, kai žmogus pakelia taurę ir dar prieš gurkšnį šypsosi.
Tai žolelių darbas.
Tylus. Kuklus. Bet labai tikslus.
Tad jeigu nori gėrimo, kuris palieka įspūdį dar prieš skanaujant rinkis ne stipresnį alkoholį.
Rinkis žolelę, kuri šiandien kalba tavo kalba.
Nes kartais vienas baziliko lapas pasako daugiau nei trys ingredientai ir visas butelis gero džino.









